Dažnai lengvai randame pasiteisinimą, kaip praleisti Mišias. Tačiau Mišios yra viena iš didžiausių dovanų, kurias Viešpats mums padovanojo. Šis straipsnis leidžia pažvelgti į kelis dažniausiai išgirstamus pasiteisinimus ir siūlo keletą būdų, kaip atsakyti į kiekvieną jų.
„Brangūs draugai, mes niekuomet pakankamai nepadėkojame Viešpačiui už dovaną, kurią jis mums suteikė Eucharistijoje! Tai didžiausia dovana, todėl taip svarbu sekmadienį eiti į Mišias. Eiti į Mišias ne tik pasimelsti, tačiau priimti Komuniją, duoną, mus išgelbstinčio, atleidžiančio mums, vienijančio su Tėvu Jėzaus Kristaus Kūną. Tai daryti labai gražu! Mes einame į Mišias kiekvieną sekmadienį, nes tai Viešpaties Prisikėlimo diena. Štai kodėl sekmadienis mums toks svarbus“ (Popiežius Pranciškus).
1. Bažnyčioje pilna linkusių kritikuoti veidmainių
„Bažnyčia nėra viešbutis šventiesiems, tai ligoninė nusidėjėliams“ (priskiriama šv. Augustinui).
Bažnyčia tikrai nėra pilna tobulų žmonių. Nors mes labai stengiamės būti tokie kaip Jėzus, mes vis tiek esame nusidėjėliai. Tik Jėzus yra tobulas, ir Jis yra pagrindinė priežastis, dėl ko mes einame į Mišias. Mes įeiname į Dievo namus, ieškodami Jo gailestingumo ir malonės. Mes einame į Mišias, nes mums reikia atleidimo, kurį tik Jėzus suteikia. Neleiskite, kad kitų veiksmai sukliudytų jums patirti tą gailestingumą, malonę ir meilę jūsų pačių gyvenime.
Nors Kristaus Kūne yra daug įtrūkimų, yra ir daugybė nuostabių vaisių, kurie kilo iš Katalikų tikėjimo. Per visą savo istoriją Bažnyčia ištikimai tarnavo vargšams, našlėms, ligoniams, kaliniams ir kitiems. Milijonai katalikų stengiasi gyventi deramą ir šventą tikėjimo gyvenimą. Žvelkite į tuos, kurie daro gera, o ne tuos, kurių tikėjimas yra nenuoširdus.
„Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami. Kokiu teismu teisiate, tokiu ir patys būsite teisiami, ir kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta. Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?!“ (Mt 7, 1–3)
2. Jei Dievas yra visur, kodėl turiu eiti į Bažnyčią, kad pabūčiau su Juo?
Šv. Maksimilijonas Kolbė sake: „Angelai galėtų pavydėti žmonėms tik dėl vienintelės priežasties: Šventosios Komunijos“. Kokia stipri mintis, kuri išreiškia tikrąją Eucharistijos dovaną. Nors Dievas yra visur, Jis nusileidžia iš Dangaus, kad fiziškai įžengtų į mūsų kūnus per Eucharistiją. Mes negalime patirti tokio artumo bet kurioje žemės vietoje.
„Šv. Komunija yra greičiausias ir saugiausias kelias į Dangų. Yra ir kiti: nekaltumas, tyrumas, tačiau tai tinka mažiems vaikams; atgaila, tačiau mes jos bijome; drąsi ištvermė gyvenimo išbandymuose, tačiau kai jie mus ištinka, mes aimanuojame ir prašome leisti mums būti. Patikimiausias, tikriausias, lengviausias, trumpiausias kelias yra Eucharistija“ (Popiežius Pijus X).
3. Aš negaliu priimti Šv. Komunijos, tai kodėl man turi rūpėti ėjimas į Mišias?
Nors Eucharistija yra centrinė Mišių ašis, tai nėra vienintelė malonė, kurią gauname dalyvaudami Mišiose kiekvieną sekmadienį. Jėzus yra Žodis (Jn 1, 14). Kai mes einame į Mišias ir girdime ištariamą Žodį, mes girdime Kristų. Tai dvasios penas panašiai kaip Eucharistijoje. Mūsų dvasia pamaitinama, dalyvaujant Mišiose gilėja mūsų šventumas. Mes einame į Mišias trokšdami ne tik gauti dovanų, tačiau atiduoti save kaip dovaną Viešpačiui. Eucharistija yra graikiškas žodis, reiškiantis dėkojimą. Kai mes einame į Mišias, mes dėkojame Dievui už viską, ką jis padarė ir tebedaro mums.
Jei jūsų širdis trokšta, galite priimti dvasinę komuniją. Pasitelkime šią šv. Alfonso Liguorio maldą: „Mano Jėzau, aš tikiu, kad Tu esi Švenčiausiame Sakramente. Myliu tave labiau už viską ir trokštu priimti Tave į savo sielą. Kadangi negaliu priimti tavęs sakramentiniu būdu, ateik dvasiškai į mano širdį. Priimu Tave lyg jau būtum atėjęs ir vienijuosi su Tavimi. Niekada neleisk man nuo Tavęs atsiskirti. Amen.“
4. Mišios yra nuobodžios
Ar teko kada sutikti žmogų, kuris aistringai domėtųsi kažkuo, kas jūsų visai nedomina? Jis ar ji gali kalbėti valandų valandas apie chemiją, sportą, klasikinę muziką ir pan. Dalykai dažniausiai mums atrodo nuobodūs tada, kai mes iš tikrųjų nesuprantame jų sudėtingos struktūros. Mes negaištame, kad suprastume futbolą, jei jis mums neįdomus, tačiau mums būtina skirti laiko suprasti Mišias, nes nuo jų priklauso mūsų išganymas. Kuo daugiau gilinamės ir pradedame suprasti Mišių didingumą ir džiaugsmą, tuo labiau mus ima žavėti mūsų tikėjimo ir tradicijų grožis. Kitas būdas išvengti nuobodulio yra įsitraukti. Pasisiūlykite tapti skaitovu ar įsirašykite į chorą. Tarnavimas Bažnyčioje tam tikru būdu padės jums labiau vertinti Mišias.
„Mišios ilgos“, – sakote jūs, o aš priduriu: „Nes jūsų meilė trumpa“ (Šv. Josemaria Escriva).
5. Eiti su vaikais į Mišias tai tarsi dalyvauti imtynių varžybose. Jie triukšmauja, lipa per mane, ir aš negaliu ramiai sėdėti. Tad kam vargintis?
„Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė. Iš tiesų sakau jums: kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, – neįeis į ją“ (Mk 10, 13–16).
Mūsų pačių nusivylimai negali sulaikyti mūsų ir mūsų šeimų nuo Mišių šventimo. Taip, sunku vestis mažus vaikus į Mišias, jie triukšmauja. Neneigiame to. Sekmadienio rytai nelengvi: tačiau vesdami vaikus pas Viešpatį mes dovanojame geriausią dovaną, kokią tik galime. Mūsų kaip tėvų pareiga yra evangelizuoti ir auklėti vaikus tikėjime. Mes pašaukti mokyti juos melstis ir padėti jiems suprasti, kad jie yra Dievo vaikai. Pagrindinis tikslas yra vesti savo vaikus į amžinybę danguje. To neįmanoma padaryti neinant į Mišias.
Atraskite būdų, kaip padėti vaikams išlaikyti dėmesį. Prieš eidami į Bažnyčią, melskitės kartu su vaikais ir prašykite Šventosios Dvasios padėti jiems per Mišias sėdėti ramiai ir klausytis. Atsineškite katalikiškų knygų, kad jie galėtų ramiai pavartyti. Laikykite juos arti ir pašnibždomis papasakokite apie Mišių dalis. Po Mišių užduokite klausimų apie skaitinius ar homiliją. Sugalvokite mažą prizą tiems, kurie atsako teisingai. Galite parengti klausimų pagal vaikų amžių. Kartais vaikai žaidžia Mišias namuose, tai irgi padeda geriau jiems priprasti eiti į Mišias.
Tai pasiaukojimas, kuris atneš nuostabių vaisių. Matysite, kaip auga vaikų santykis su Kristumi, kai jūs ir toliau stengiatės vestis juos į Mišias.
6. Biblijoje nepasakyta, kad aš turiu eiti į Mišias
Sola scriptura (vien tik Raštas) yra protestantiškos krikščionybės taisyklė. Katalikai tiki, kad tikėjimas ir maldingumo praktikos kyla iš Šventojo Rašto ir Bažnyčios tradicijų. Smarkiai klystame, jei nepakankamai vertiname tradicijas. Yra daugybė ankstyvosios Bažnyčios tėvų liudijimų, be to, randame duomenų ir kituose dokumentuose, kaip pirmosios krikščionių bendruomenės rinkdavosi klausytis žodžio ir švęsti Eucharistiją. Biblijoje taip pat randame nuorodų į Mišias.
Keli pavyzdžiai: „Atsimink, kad švęstum šabo dieną“ (Iš 20, 8). „Paėmęs duonos, jis sukalbėjo padėkos maldą, laužė ją ir davė apaštalams, tardamas: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui“ (Lk 22, 14; 19). Taip pat ir Luko Evangelijos 24 skyriaus pasakojimas apie kelią į Emausą: apmąstykite šią ištrauką. Ar atpažįstate Mišių dalis?
7. Sekmadienis yra mano vienintelė laisva diena
Ak... Sekmadieniai. Ar mums visiems nepatiktų turėti bent vieną laisvą dieną per tokią užimtą savaitę, kai galėtume sukinėtis sau nieko rimto neveikdami? Mes ilsėtumėmės ant sofos, žiūrėtume filmą, apsipirkinėtume ar leistume laiką naršydami Pinterest tinklalapyje ieškodami idėjų. Vis dėlto Jėzus nurodo mums: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11, 28). Vienintelis būdas rasti tikrą atgaivą ir ramybę savo savaitei yra praleisti valandą savo laisvadienio su Viešpačiu. Jis pripildys mus, padrąsins mus, sustiprins ateinančiai savaitei. Pamatysite, kad grįžus iš Bažnyčios vis dar lieka begalė laiko džiaugtis sekmadieniu. Jei vis dar nepasiryžtate skirti tos vienos jūsų laisvadienio valandos, prisiminkite, kad kai kuriose bažnyčiose Mišios aukojamos šeštadienio vakarais.
„Sukūrei mus, nukreipdamas savęsp, ir mūsų širdis nežino ramybės, kol nenurimsta tavyje“ (Šv. Augustinas).
„Kol neatrandame aisringos meilės savo Viešpačiui Švenčiausame Sakramente, tol mes nieko neįvykdome“ (Šv. Peteris Julijanas Eymardas).
8. Man nepatinka eiti į Mišias
Kai skaitote šį sakinį, ištarkite tai mintyse verkšlenančiu balsu ir galbūt netgi įsivaizduokite save, trepsintį kojomis. Bet man nepatinka eiti į Mišias! Tai klasikinis vaikų elgesys – skundimasis dėl to, ko jie nemėgsta daryti, demonstruojant susierzinusią nuotaiką ir galiausiai atsisakant daryti tai, ko buvo prašoma iš jų.
Mes negalime leistis, kad gyvenimo kelyje mūsų veiksmus valdytų mūsų jausmai ir emocijos, kaip kad elgiasi vaikai. Įsivaizduokite veiklas, darbus, kurie nebūtų padaryti, jei mes paprasčiausiai nutartume jų nedaryti vien dėl to, kad mums nepatinka tai daryti: „Man nepatinka gydytojo diagnozė“, „Man nepatinka laikytis dietos“, „Nemėgstu mokėti savo sąskaitų“, „Man nepatinka eiti į mokyklą“, „Nemėgstu anksti kelstis ir eiti į darbą“ ir pan. Jei mes tvarkytume gyvenimus vadovaudamiesi šia kaprizinga taisykle, mūsų gyvenimai būtų visiška katastrofa, pilna chaoso ir netvarkos. Esminis dalykas, jog mes turime daryti ir tuos dalykus, kurių mums nepatinka daryti, kad išgyventume. Turime subręsti, kad atrastume, jog šie pasiaukojimai ir atsižadėjimai yra esminė gyvenimo dalis. Kai mes atkakliai toliau vykdome šias nemalonias veiklas, pradedame pastebėti savo sunkaus darbo ir disciplinos grožį bei didelę vertę.
Jei nustosime eiti į Mišias dėl to, kad mums tai nepatinka, mūsų gyvenimai susijauks, taps chaotiški. Ėjimas į Mišias, net kai tuo nesidžiaugiame, galiausiai pagilins mūsų tikėjimą, suteiks mums ramybę, kurios mums reikia gyvenant Žemėje. Kodėl? Nes Mišiose mes galime pilnai priimti Kristų. Mes niekada nesame arčiau Viepaties nei tuo momentu, kai priimame Jo kūną savo kūne. Ta dovana yra daug labiau vertingesnė nei mūsų pramogos, pasitenkinimas, noras pasilinksminti. Kad ir kas jums nepatiktų Mišiose, visa tai peržengti gali Kristaus, esančio Eucharistijoje, meilė.
„Kiekvienos šventosios Mišios, kuriose pamaldžiai, atsidavusiai dalyvaujame, mūsų sieloms padaro nuostabų poveikį, suteikia gausių malonių, kurių mes patys nežinome. Yra lengviau išgyventi žemei be saulės, nei be Šventų Mišių aukos“ (Šv. Tėvas Pijus).
9. Visada dalyvauju Mišiose, bet savyje nepastebiu jokių pokyčių
Ankstyvą pavasarį eidami į lauką turime būti atidūs. Nejaučiame karščio, tad nenaudojame jokių apsisaugojimo nuo saulės priemonių, nors ji jau ryški. Jei būname per ilgai, grįžtame nudegę. Nejaučiame stiprių saulės spindulių, tačiau jie mus veikia. Saulė keičia mus, tačiau mes tą pastebime vėliau.
Tą patį galima pasakyti apie Mišias. Galite nepastebėti jokių pokyčių gyvenime. Jūsų problemos vis tebelieka neišspręstos. Jūsų nuodėmės tebėra kasdienė kova. Vis dėlto, kai esame Sūnaus akivaizdoje, mes esame perkeičiami. Turime tikėti, kad Dievas veikia mūsų širdyse, net jei negalime matyti, ką Jis daro.
„Kai priimate Jį, pažadinkite širdį, kad pagerbtumėte Jį; kalbėkite Jam apie savo dvasinį gyvenimą, įsižiūrėdami į Jį savo sieloje, kur Jis yra dėl jūsų laimės; sveikindami Jį kaip įmanoma šilčiau, ir išoriškai elgdamiesi taip, kad jūsų veiksmai visiems patvirtintų Jo Buvimą“ (Šv. Pranciškus Salezas).
10. Nesuprantu, ką sako kunigas
Pasaulyje yra daugiau nei 412 000 kunigų. Kiekvienas šis žmogus yra unikalus, turi skirtingų gebėjimų, mąstymo ir kalbėjimo stilių, bendravimo būdą. Kai kurie mūsų palaiminti priklausydami parapijai, kur kunigas sako tokias homilijas, kurios įkvepia mus ir padeda augti mūsų tikėjime. Kiti galbūt atsiduria didesnių iššūkių situacijoje, kai kunigas kalba sudėtingiau, nei mes galime suprasti ar nėra labai įdomu jo klausytis. Nesvarbu, koks kunigas yra mūsų bažnyčioje, turime prisiminti, kad kunigas nėra priežastis, kodėl einame į Mišias. Einame į Mišias, kad būtume su Kristumi, esančiu Eucharistijoje. Yra nemažai naudingų svetainių, kur galime pasiskaityti ir apmąstyti Evangeliją prieš eidami į Mišias.
Būkite kantrūs savo parapijos kunigui. Ieškokite būdų, kaip padrąsinti jį jo pašaukme. Tai žmogus, kuris pasirinko gyventi Dievo garbei. Melskitės, kad Šventoji Dvasia apšviestų ir įkvėptų visus kunigus.
11. Nepakenčiu, kai riekia būti susikaupus taip ilgai!
Šiandien įprasta, kad, bandydami išlaikyti dėmesį ties kažkuo ilgesnį laiką, mes dedame atkaklias pastangas. TV ir internetas – tai rojus tiems, kurie mėgsta naujoviškumą ir pelytės ar pultelio paspaudimus. Jei kažkas nebeišlaiko mūsų dėmesio, mes tai pakeičiame, perjungiame. Problema ta, kad viskas daroma siekiant patenkinti mūsų pramogų alkį. Net kai pramogaujame, šis „vidinis“ greitas maistas niekad mūsų iš tikrųjų nepripildo. Mišiose mes kviečiame elgtis priešingai: jei Mišiose nebeišlaikome dėmesio, turėtume pasikeisti MES patys. Be abejo, tai gali būti sunku, tačiau čia ir tik čia mes pasieksime tą pilnatvę, kurios taip trokštame.
12. Mikrobai. Rankų paspaudimai. Aš negaliu pakęsti fizinio kontakto su visais tais žmonėmis
Mišios – tai bendruomenės susirinkimas, kuri ateina į visišką bendrystę, sudarydama vieną kūną. Čia viskas susijungia. Kūnas, dvasia ir siela. Viskas susivienija su Kristumi, kūno galva. Susivieniję Kristuje, kituose bandome įžvelgti Kristaus veidą.
Kunigas Hurtado sakė: „Kristaus auka pagimdė naują tautą, tautą, kuri bus Kristus žemėje iki pasaulio pabaigos. Žmonės, priimantys Kristų, juo tampa.“ Mes visi ateiname kartu sudaryti vieno kūno su Kristumi, ir taip darydami mes gyvename Jo gyvenimą vykdydami Jo misiją.
Ši teologija gali jums nepadėti, jei bijote bakterijų ir mikrobų. Jei vis tiek nenorite spausti rankos savo broliams ir seserims Kristuje, įsidėkite kokią antiseptinę priemonę nusivalyti rankoms po ramybės palinkėjimo. Galvokite apie tai kaip mažą auką, kurią padarote, kad būtumėte su Viešpačiu ir pilnai priimtumėte Jį Eucharistijoje.
„Matau Jėzų kiekviename žmoguje. Sakau sau: šis alksta Jėzaus, turiu jį pamaitinti. Tai sergantis Jėzus. Tas serga raupsnais ar gangrenuoja, turiu nuplauti jį ir pasirūpinti juo. Tarnauju, nes myliu Jėzų“ (Motina Teresė).
13. Tik seni žmonės eina į Mišias
Atėję į Mišias, galite pamatyti daug savo senelių draugų. Tačiau manymas, kad mūsų klauptuose galime sutikti tik senučiukes, yra stereotipinis. Veikiausiai jūs nepamatysite jų 8 val. rytinėse Mišiose, kai jauni suaugusieji aktyviai praktikuoja savo tikėjimą.
Pasidomėkite, patyrinėkite ir pamatysite, kad jauni žmonės, degantys tikėjimu, įsteigė daugybę įvairių tarnystės formų. Kai jaučiatės vienišas ir nusiminęs, paieškokite internete Pasaulinių jaunimo dienų nuotraukų. Nenustebkite, jei jūsų mintis nupūs daugybė jaunų katalikų nuotraukų, kurie nuolat išsirengia į piligrimystę, norėdami dalyvauti šiame renginyje.
Jei gyvenate aplinkoje, kur dauguma jūsų parapijiečių yra vyresnio amžiaus, pasinaudokite popiežiaus Pranciškaus patarimu: „Neatmesk to, ką seniūnai sako, nes jie buvo savo tėvų mokomi, iš jų išmoksi, kaip galvoti, ir, kai prireiks, mokėsi atsakyti (Sir 8, 9). Bažnyčia visuomet lydėjo senelius su dėkingumu ir meile, leisdama jiems pajusti, kad jie priimami, kad jie bednruomenės dalis.“ Galima daug ko išmokti iš vyresnių žmonių patirties ir gyvenimo. Galime vertinti ir gerbti juos dalyvaudami Mišiose šalia savo brolių ir seserų Kristuje.
14. Sėstis. Klauptis. Stotis. Neturiu jokio supratimo, ką darau
Niekad nėra smagu apsidairius suprasti, kad jūs vienintelis tebestovite! Trikdo mintis, kad vis vienu žingsniu atsiliekate nuo visų kitų. Šie judesiai nėra tik atsitiktiniai veiksmai Mišių metu, kiekvienas judesys turi savą reikšmę maldoje. Mes meldžiamės ne tik mintimis, tačiau visa savo esybe. Šie judesiai – tai liturginis ir fizinis ženklas, skirtas simboliškai išreikšti mūsų maldas. Kai stovime, rodome pagarbą Dievo Žodžiui. Kai klaupiamės, rodome savo didžiausią pagarbą Kristui. Kartu tai mūsų paklusnumo Jam ir mūsų nuolankumo ženklas. Mes nusilenkiame per Tikėjimo išpažinimą, pagerbdami svarbiausią įvykį istorijoje – kai Dievas tapo žmogumi. Šie veiksmai išreiškia tai, kuo mes tikime.
Vienintelis būdas pažinti Mišių tvarką ir gerai jaustis yra dalyvauti Mišiose. Kaip sakoma, praktikuodamiesi tobulėjame. Romos Mišiolas gali padėti išmokti Mišių dalis. Neleiskite, kad maža detalė sulaikytų jus nuo galimybės patirti Dievo didybę ir galybę.
15. Einu į Mišias, kai jaučiu, kad man reikia. Priverstinai – niekada
Kas gali pasakyti, kad jaučiasi alkanas tik retsykiais ir todėl valgo tik tada, kai jaučia poreikį, kai jam patogu? Niekas. Kūnas aiškiai reikalauja iš mūsų, kad jį pamaitintume. Tai gyvenimo ar mirties klausimas. Tai neišvengiama. Taip pat turime elgtis su dvasiniu alkiu, kuris veržiasi iš mūsų sielos gelmių. Neįmanoma nejausti Kristaus ilgesio. Neįmanoma nenorėti pamaitinti sielos. Jei nepamaitiname jos su Dievo pagalba, ieškosime, kaip pripildyti ją pasaulio dalykais, kurie niekada mūsų nepatenkins.
Taigi tai tampa gyvybės ar mirties klausimu: „Žmogus jaučia kur kas gilesnį poreikį, jaučia alkį, kuris yra didesnis nei duona gali numalšinti – alkį, kurį jaučia širdis dėl Dievo didybės. Tai alkis, kurį gali numalšinti tik tas, kuris sako: „Jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną“ (Jn 6, 53–55). (Šv. Jonas Paulius II).
